1 Kings 6
1 Ir po šitų dalykų atsitiko, kad jezreelietis Nabotas turėjo vynuogyną, esantį Jezreelyje, šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų.
2 Ir Ahabas kalbėjo Nabotui, sakydamas: „Duok man savo vynuogyną, kad turėčiau jį kaip žolių daržą, nes jis yra arti mano namų; o aš tau duosiu už jį geresnį vynuogyną nei šis; arba, jei tau atrodo geriau, aš tau duosiu jo vertę pinigais“.
3 Ir Nabotas tarė Ahabui: „VIEŠPATIE apsaugok mane nuo to, kad aš tau duočiau savo tėvų paveldą“.
4 Ir Ahabas atėjo į savo namus liūdnas ir nepatenkintas dėl žodžio, kurį jam buvo kalbėjęs jezreelietis Nabotas; nes jis sakė: „Neduosiu tau savo tėvų paveldo“. Ir jis atsigulė į savo lovą, nugręžė veidą ir nevalgė duonos.
5 Bet jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir jam tarė: „Kodėl tavo dvasia tokia liūdna, kad nevalgai duonos?“
6 Ir jis jai tarė: „Nes aš kalbėjau jezreeliečiui Nabotui ir jam sakiau: ‘Duok man savo vynuogyną už pinigus; arba, jei tau patinka, aš tau duosiu už jį kitą vynuogyną; o jis atsakė: ‘Aš tau neduosiu savo vynuogyno“.
7 Ir jo žmona Jezabelė jam tarė: „Ar tu dabar valdai Izraelio karalystę? Kelkis, valgyk duonos ir tebūna linksma tavo širdis; aš tau duosiu jezreeliečio Naboto vynuogyną“.
8 Taigi ji parašė Ahabo vardu laiškus, juos užantspaudavo jo antspaudu ir nusiuntė laiškus vyresniesiems bei kilmingiesiems, esantiems jo mieste, gyvenantiems su Nabotu.
9 Ir ji rašė tuose laiškuose, sakydama: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą aukštai tautos tarpe;
10 ir pastatykite priešais jį du vyrus, Belialo sūnus, kad liudytų prieš jį, sakydami: ‘Tu piktžodžiavai Dievui ir karaliui‘. O paskui jį išveskite ir užmėtykite akmenimis, kad jis mirtų“.
11 Ir jo miesto vyrai, tai yra vyresnieji ir kilmingieji, gyvenantieji jo mieste, padarė, kaip Jezabelė buvo jiems nusiuntusi, kaip buvo parašyta tuose laiškuose, kuriuos ji buvo jiems siuntusi.
12 Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą aukštai tautos tarpe.
13 Ir atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį; ir tie Belialo vyrai liudijo prieš jį, tai yra prieš Nabotą, tautos akivaizdoje, sakydami: „Nabotas piktžodžiavo Dievui ir karaliui“. Tada jie išvedė jį už miesto ir užmėtė akmenimis, kad jis mirė.
14 Paskui jie pasiuntė Jezabelei, sakydami: „Nabotas užmėtytas akmenimis ir yra miręs“.
15 Ir įvyko, kai Jezabelė išgirdo, kad Nabotas buvo užmėtytas akmenimis ir buvo miręs, Jezabelė tarė Ahabui: „Kelkis, pasisavink jezreeliečio Naboto vynuogyną, kurį jis atsisakė tau duoti už pinigus; nes Nabotas ne gyvas, bet miręs“.
16 Ir įvyko, kai Ahabas išgirdo, kad Nabotas miręs, Ahabas atsikėlė eiti žemyn į jezreeliečio Naboto vynuogyną, kad jį pasisavintų.
17 Ir VIEŠPATIES žodis atėjo tišbiečiui Elijui, sakydamas:
18 „Kelkis, eik žemyn pasitikti Izraelio karalių Ahabą, kuris yra Samarijoje; štai jis yra Naboto vynuogyne, kur jis yra nuėjęs žemyn jo pasisavinti.
19 Ir jam kalbėk, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: „Ar tu nužudei ir dar ėmei nuosavybę?“ Ir kalbėk jam, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: „Toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys tavo kraują, būtent tavo’“.
20 Ir Ahabas tarė Elijui: „Suradai mane, o mano prieše?“ Ir jis atsakė: „Suradau tave; nes tu parsidavei, kad darytum pikta VIEŠPATIES akyse.
21 Štai aš užleisiu ant tavęs pikta ir atimsiu tavo palikuonis, ir iškirsiu iš Ahabo tą, kuris šlapinasi į sieną, ir tą, kuris yra užrakintas ir paliktas Izraelyje,
22 ir padarysiu tavo namus, kaip Nebato sūnaus Jeroboamo namus ir kaip Ahijos sūnaus Baašos namus, dėl kurstymo, kuriuo kurstei mano pyktį ir skatinai Izraelį nusidėti.
23 Ir apie Jezabelę VIEŠPATS taip pat kalbėjo, sakydamas: ‘Šunys ės Jezabelę prie Jezreelio sienos.
24 Kas iš Ahabo mirs mieste, tą ės šunys; o kas mirs ant lauko, tą les oro skrajūnai’“.
25 Bet nebuvo nei vieno, kaip Ahabas, kuris parsidavė, kad darytų pikta VIEŠPATIES akyse, kurį kurstė jo žmona Jezabelė.
26 Ir jis elgėsi labai pasibjaurėtinai, sekdamas paskui stabus pagal visa tai, ką darė amoritai, kuriuos VIEŠPATS išvarė Izraelio vaikų priešakyje.
27 Ir įvyko, kai Ahabas išgirdo šituos žodžius, jis persiplėšė savo drabužius, užsidėjo ašutinę ant savo kūno ir pasninkavo, ir gulėjo ašutinėje, ir vaikščiojo tyliai.
28 Ir VIEŠPATIES žodis atėjo tišbiečiui Elijui, sakydamas:
29 „Ar matai, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino mano akivaizdoje, tai aš neužleisiu tos nelaimės jo dienomis; bet jo sūnaus dienomis aš užleisiu tą nelaimę ant jo namų“.